Don't stop me now

Šiandien visą dieną pusiau klausiau BBC reportažų iš Berlyno. Ir staiga atsiminiau - taigi aš esu ėjęs per tą sieną! Mat kokiais 1988, jau rimčiau dvelktelėjus laisvėms vėjams, mūsų mokykla pakliuvo į mainų su Vokietijos (Vakarų!) vaikais programą ir aš iškeliavau į VFR. Beje, prikabino mums ir saugumietę. Nors oficialiai ją vadino kažkaip kitaip, bet niekas net neturėjo abejonių ir jos kitaip už akių nevadino. Nuostabi buvo kelionė - Hildesheimas, Harco kalnai, Hanoveris, Hamburgas, Quelle katalogai, nešiojamas magelis, guminukai ir dar daug daug niekučių. Bei pirmą kartą pamatyti (tiesa, vokiškai)... Krieg der Sterne! Ko daugiau vaikui reikia?

Bet siena... Su siena susidūriau Berlyne, kai iš Rytų keliavome į Vakarus. Atsimenu, kad ėjome per kažkokį punktą, kuris buvo tarp betono blokų, kažkoks lyg ir koridorius. Ir dar paskui teko palyginti tokius ganėtinai apšiurusius VDR pasieniečius ir pavyzdinius VFR karius (iki šiol kažkur turiu nuotrauką). Ir kažkur turėtų mėtytis pasas su DDR spaudu. Ir dar DDR ženkliukai - tas herbas su skriestuvu, mat DDR dar buvo vietos ir inteligentijai, ne tik kūjui (darbininkams) ir pjautuvui (valstiečiams). Nors Stazi ddrininkai bijojo labiau negu KGB. Kai pas mus lankėsi Rytų vokiečiai dar 1989 ankstyvą vasarą, jie baisėjosi tuo, kas čia dedasi. Nuoširdžiai. O iki sienos griūties buvo likę tiek nedaug...

P.S. Szhamanas jau cituoja Staliną dėl "Tsar'". Panašu, bus geras filmas.

žinoma, galima tikėti vienais ar kitais - kai pats nesi specialistas, tai argumentai dažnai atrodo lygiaverčiai. bet gal kam pravers:

Все, что вы хотели и не хотели про свиной грипп

taip pat ten daug nuorodų norintiems nagrinėtis išsamiai.

ar nėra taip, kad mes nejučiom, patylom, slapta nuo savęs pagalvojam, kaip gražiai gailėtumėmės, kai išeitų iš gyvenimo mylimas aktorius, dainininkas, šiaip žmogus, kurį "pažįsta visi", bet ne asmeniškai?..

http://www.gazeta.ru/news/lastnews/2009/11/08/n_1422440.shtml

turbūt neatsitiktinai neseniai "per Maskvą" rodė paskutiniuosius muškietininkus. tikrai dabar paskutiniuosius.

horoskopai sieniniuose kalendoriuose ir šiaip įdomus žanras, bet šio aprašymo pirmas sakinys man itin patiko:)

Taip, čia vieno ir to paties filmo pavadinimai. Tai irgi šį tą rodo apie juostą, jeigu ją reikėjo vadinti - pervadinti. Bet apie viską iš eilės.

Tai - man turbūt pats keisčiausias Sergio Leones filmas. "Keistas", žinoma, nereiškia "blogas". Jis geras, jis netgi labai geras bendroje filmų masėje. Bet jis keistas - tiesa, keistas ne todėl, kad jame būtų keistenybės ar keisti kūrybiniai ieškojamai (pvz., D. Lynch), o todėl, kad jis neatrodo orkestruotas tvirto Leone/Morricone dueto. Žiūrint jį visą laiką beldžiasi įspūdis - kažkas ne taip. Per daug eklektikos, per mažai vientisumo, per daug komedijos, per daug epiškumo, nėra vieningo audinio.

Mat viskas prasideda kaip politika: Mao citata apie tai, kad revoliucija - tai ne švelnybė, ne žaidimas, tai - prievarta. Kuo tai iliustruojama? Ogi diližano užpuolimu, kuris niekuo neprimena revoliucijos. Ir vis dėlto pačioje scenoje politinė potekstė kerta labai stipriai (rašoma, kad Leone čia atsiskleidžia kaip kairysis, kuo gi italui daugiau būti, jeigu ir pats dučė pradėjo nuo komunistų), ir scena kai kalbasi turtuoliai, o valstiečiai klauso - įspūdžio požiūriu geniali (labai sunku rašyti, nenorint atskleisti siužeto detalių ir gadinti jums įspūdžio jei nematėte, atleiskite dėl suveltumo). Na, o "atsigrojimas" - pažaidimas Leonės vis labiau įbėgėjama seksualine tema (ji prasideda "Kartą Laukiniuose Vakaruose", o piką ji pasiekia "Kartą Amerikoje"). Kita vertus, tokia pradžia gal ir logiška - juk filmas vis dėlto yra paskirtas revoliucijai kaip reiškiniui, o toks reiškinys negali išvengti situacijų "pakliuvo nelaiku ir nevietoje". Kitaip tariant - ne revoliucionieriai naudojasi revoliucija, bet revoliucija nevalingai gali pasinaudoti ir jais pačiais. Ir tada reikia rinktis kelią, kuriuo nebegalima grįžti.

Šalia įvykių Meksikoje paraleliai pasakojami įvykiai Airijoje (20 a. pradžios sukilimas, žiauriai numalšintas britų), tai yra dvi revoliucijos tarsi gretinamos, rodant, kad pasiaukojimas, užsidegimas, palūžimas, išdavystė, neviltis - visur tokios pačios, lemtos tų pačių priežasčių ir lygiai taip pat suprantamos ar kokčios. Ir vienas iš veikėjų - airių bombardyrius - tarsi antrą kartą išgyvena savo praeitį. Leonė, skirtingai nuo tuomečio Holivudo, nevengia rodyti brutalios prievartos, tačiau jis rodo prievartą ne natūralistiškai (nors "Kartą Amerikoje" bus ir to), o pirmiausia psichologiškai. Nuduriamas ir per traukinio duris išmetamas policininkas, betono duobėse šaudomi sukilėliai, visa tai - tarsi fonas, bet jis formuoja šiurpią nuotaiką. Ir nežiūrint to, kad eina nuolatinis "comic relief" (panašiai kaip "Geras, blogas, bjaurus"), vietomis supranti, kad tas komiškumas yra vienintelis momentas, kuris leidžia į viską pažvelgti kaip į kosminio absurdo apraiškas ir vieną iš jų - revoliuciją. Nežiūrint "kairiųjų" idėjų filmas be galo tolimas nuo socialistinio realizmo, šviesios ateities ar pergalės natų. Tai labiau istorija apie prievartos chaosą ir jame įsuktus žmones.

Grįžkime prie pavadinimo. Sakoma, kad Leone buvo įsitikinęs, kad amerikiečiai turi posakį "Duck you, sucker". Ir užsispyrė, kad filmas turi taip vadintis. Frazė iš tiesų kelis kartus nuskamba filme, bet neatrodo, kad ji būtų labai svarbi. Jos angliškumas taip pat abejotinas. Filmas nebuvo sutiktas ovacijomis (skirtingai nuo Leones vestarnų, nes šis buvo pirmasis "nuklydimas" nuo vesterno temos), vėliau studija jį pervadino į "Fistfull of Dynamite", pagal analogšija "Fistfull of Dollars". Nemanau, kad pavadinimo pakeitimas galėjo turėti įtakos sėkmei, nebent priviliotų tuos, kurie nežino, ko tikėtis (nors, kaip sakiau, aš irgi gavau daug ką netikėto). Na, o "Revoliuciją" jam prikabino kaip vidurinę neva trilogijos "Kartą..." ("Once upon a time...") dalį, kad viskas susidėliotų į lentynėles.

Taigi, šis filmas - keistokas hibridas tarp politikos, psichologijos, epiškumo ir istorijos pasakojimo. Jis nėra etapinis žanro paminklas, kaip "Kartą Laukiniuose Vakaruose" nei epinis kaip "Kartą Amerikoje". Bet jis turi savo veidą ir jis sugeba sujaudinti ne ką menkiau nei pastarieji. Na, o muzika, žinoma, Ennio Morricone. Ir tuo viskas pasakyta.

Žiūrėkite.

Mėgstamiausios scenos:
- Kelionė diližane ir jo atomazga
- Įtikinėjimas plėšti banką
- Mūšis prie tilto
- Pokalbis apie "ištikimybę reikalui"

mane kamuoja dilema: ar vargti bandant perduoti knygą, kuri, mano manymu, kvaila ir nevertinga, jos savininkui - kažkokios mokyklos bibliotekai? nes pasiėmiau iš Mickevičiaus bibliotekos "apsikeitimų lentynos", pasvarsčius, kad tai sumažinto kaloringumo fantastinis skaitalas, kurio bus negaila, skaitant per vakarienę:). o pasirodė, kad ją kažkas "pasiskolino negrąžintinai" iš savo bibliotekos ir tokiu štai būdu atsikratė.
kita vertus, ši knyga suteikė man ne vien pasibaisėjimo penkiaminučių tema "kaip galima rašyti tokias nesąmones", bet ir pasikikenimo iš tų nesąmonių.
 

( Slibino nasrai ir įkaitų drama )

kai ant medžių dar buvo ką apšviesti:



( kai šviesos persikėlė paskui lapus... )

Kartais aš pavydžiu. Vieniems pavydžiu, kad jie turi daugiau vertingiausios valiutos pasaulyje ir jau lekia paskui savo svajones. Kitiems - kad jie vienu pirštu ir vienu lūpų kryptelėjimu suvaldo publiką. Trumpai tariant, kad jie - jauni, talentingi arba dar turi šansų tokiais būti.

"Netiekto" gausėja, iš vyriško dueto virsdami grupe su mušamaisiais ir dar su tvirta mergina - bosiste (paskutinį kartą merginą bosistę berods mačiau per "Skylės" koncertus ~1996). Pirmą kartą sau aiškiai išsakiau mintį, kad bosistai kažkuo primena paukščius, kaip jie elgiasi scenoje: pasižiūrėkite, būtų tai John Deacon ar Roger Waters - tyyympt stygą, tyyympt kaklą. Tarsi karveliai kokie vaikščiotų. Bet grįžkime prie "Netiekto" bendrai. Techniškai groja jie gerai - visokie sudėtingi akordai (giedrius_v būtų patenkintas :), Povilas Račas lakioja po grifą it jaunas briedis, bet štai melodiškai man jų dainose kažko trūksta ir viskas liejasi į gana individualų, bet be ryškesnių momentų atminčiai skambesį su pora išimčių. Tačiau paklausyti smagu, kai per instrumentalo gausą išgirsti tekstą.

Pagaliau kiek atsipalaidavę Netiektai




O Justina... Na, ką čia ir kalbėti. Nežinau, kokio velnio ji šįvakar pasirinko tokį "mergiotišką" įvaizdį, bet tai - atvejis, kai žmogui nebūtina nei grupės, nei virtuoziško grojimo. Yra daina išjausta vidumi ir atliekama viskuo. O dar kai balsas nuo Dievo... Tada nesvarbu - 10 posmelių ar trys, melodija vingri ar paprastutė. Ir net monotonija gali užburti.

Kūdikis plaukuotas


(Visgi, "Viešnagė" geriau skamba, kai akomponuoja "Ilgumos", o kai dar fleitą pridėsim! Nors man vis tik mistika, kodėl ji sutinka mums talkinti... Bet tai kokia laimė! :)

P.S. Ir kaip gera sėdėti, klausytis, mėgautis, nebegrįžtant juodoms mintims ir likimui perstūmus neišvengiamą išsiskyrimo datą iki nenustatytos "kiek Dievas duos".

Kai skausmas pasitraukia
Miršta dainos,
Kai skausmas pasitraukia
Linksta pirštai,
Kai skausmas pasitraukia
Lieka viena:
Kaip buvo, kai skaudėjo

Nuotr. Lino Vasiliausko
Neužmiršti.

šeštas dešimtmetis. vaizdai prastos kokybės, - skanuoti paprastuoju būdu iš juostos. iš pradžių maniau, kad 2 nuotr. - centrinio knygyno pastatas, paskui pasižiūrėjau, kad nelabai panašu. kitų vaizdų išvis neatpažįstu, bet vis dėlto Vilnius.

Klausykitės, gal kas žinote, kur Vilniuje galima būtų gauti NAUJŲ skardinių ratlankių toyotai? Nes kur skambinau - arba naudoti (nenoriu), arba lieti. O aš gi žmogus paprastas ir dar krizės paveiktas :(

- Algiuk, žiokis, dantis valysim.
- Neturiu dantų!

Giedrius:
- Ei, laukinis televizoriau! Nerodyk tiek daug spalvų!
("laukinis televizorius" - tai lauko reklamos ekranai)

Jautriai merginai, kuriai teko laimė gauti tinkamą išsilavinimą, vestuvių diena - pati laimingiausia ir pati siaubingiausia diena gyvenime. Teigiama pusė yra pačios vestuvės: nuostabi ir įkvepianti ceremonija simbolizuoja nuotakos triumfą, kai vyras garantuoja visų jos poreikių patenkinimą iki gyvenimo pabaigos, o ji pati tampa dėmesio centru. Neigiama pusė - santuokinė naktis, kurios metu nuotaka, taip sakant, turi užmokėti už muziką pirmą kartą patirdama visą lytinio gyvenimo siaubą.

Pradžioje, brangioji skaitytoja, leiskite Jums patikėti gluminančią tiesą. Kai kurios merginos pirmosios santuokinės nakties išbandymus pasitinka su smalsumu ir pasitenkinimu. Saugokitės tokio požiūrio! Egoistiškas ir gašlus vyras gali lengvai pasinaudoti tokia žmona. Niekuomet nereikia pamiršti pagrindinės santuokinio gyvenimo taisyklės: duoti mažai, duoti retai ir, svarbiausia, duoti nenoriai.

( Dar daugiau labai naudingų patarimų )

Atrodo, Lietuvoje vėl kuriam laikui atsirado gero humoro laida. Šitą iškarpėlę reikia pažiūrėti kelis kartus. Kiekvieną kartą juokas ima vis labiau :)

paimta iš puslapio Руслания, kur rasite visą lobyną senovinių plakato meno pavyzdžių.

Šiandien pamačiau, kaip atrodo nufilmuota laproskopiniu būdu daroma operacija. Įdomus vaizdas. Toks iš fantastikos ar siaubo filmo srities. Kažkoks badiklis prasiskverbia pro pilvo odą, tada vamzdelis, tada įlenda replikės, tada - siurbliukas ar pan. Tai vieną organą nustumia, tai kitą, kažkur kažką kapsto - tarsi keistas vabzdys po kažkokią krūvą.
Ir tik po kurio laiko kažkaip supranti, kad čia ne šiaip filmas (siaubo ar koks nors) - štai čia pat guli žmogus, po kurio pilvą landžiota ir kuris gyvai viską komentuoja.
Mokslininkai ir inžinieriai - nepataisomi.

Lietuva turi dvi bėdas - valdžią ir ekspertus.

valdžia dar, galima sakyti, gavo mandatą iš didžiosios dalies aktyvių rinkėjų, kurie sudaro mažąją dalį visuomenės. tai, kad ir kokia būtų, kažkieno yra deleguota.

ekspertai ir analitikai gi* deleguoti pačių savęs.

čia buvo liūdnoji dalis. 

dabar bus svajingoji:

jei man mokėtų po 10 litų už ekspertų pasiūlymuose surastas faktines klaidas (ne apie ateitį, o apie status quo), aš iš kiekvieno didesnio komentaro portaluose susirinkčiau po kokį pidisoką. ir dargi ne visose temose, nes aš neapsimetu, kad žinau tai, ko nežinau. nes aš ne ekspertas:/

* žinau žinau, kalbos klaida;)

Visi Maliboo graduoti epitetai tinka šitam. Visi, nuo pirmo iki paskutinio, bet kokiomis kombinacijomis.

"„Tai analogų neturinti slapta pedofilo sulaikymo operacija, kurią suplanavo ir iki smulkmenų organizavo mūsų laidos žurnalistai. Slaptomis kameromis yra nufilmuota, kaip vyras ateina į butą nešinas buteliu šampano ir po akimirkos įtariamąjį sulaiko ginkluoti policijos agentai“, – apie šio trečiadienio laidą pasakoja „Akistatos“ vedėjas Kristupas Krivickas."

Ne, aš ne prieš žurnalistinius tyrimus, kurie užkerta tokiems dalykams kelią. Aš prieš jų panaudojimą štai tokiais būdais. Man vis dėlto labai labai įdomu, kaip "Akistatai" gali patekti medžiaga, kuri turi būti ikiteisminio tyrimo dalykas? Ir ar tas idiotas galvoja, kaip tai paranku būsimam pedofilo advokatui?!?

ta proga, kad atklydo eilinis pps (nors kai pagalvoju, anksčiau jų buvo kur kas daugiau - ar draugai surimtėjo, ar internetas baigėsi:}) apie juokingus arbatinukus, pabandžiau jų šiaip paieškoti. tų, aišku, neradau, bet vis dėlto... 

( skanios arbatos! )

Va jūs, sakot, helovyno nešvenčiat, mes ne tokie, vaj vaj, komercinė šventė, bla bla bla. O visai be reikalo. Nėra būtina pirkti įvairius kinietiškus blizgučius iš supermarketo. Pilnai galima pašiurpinti svečius ir kitais būdais, kurie praktiškai nieko nekainuoja.

Ilgai ruošęsis ir planavęs, aš šiam helovynui pagaminau labai paprastą patiekalą.

( Avies galva plius šis tas dar )